- kukuliuoti
- 1 kukuliúoti, -iúoja, -iãvo tr., kùkuliuoti, -iuoja, -iavo 1. daryti kepalus (kukulius): Tu šauk po krosnės, o aš kukuliúosiu Brs. 2. prk. tvarkyti: Ans savęs nesukukuliuo[ja], tai nėra ko manyti, kad kitą mokėtų kukuliuoti Brs. | refl.: Netinka man, ka reik su anuo (su vaiku) kukuliúoties, būties! Trk. 3. tr. ritinti, sukti į gumulą, rutulti: Mergi dvi, po pietų gausata eiti žirnių kùkuliuoti (iš pradalgių ritinti į krūveles) Vvr. 4. refl. jodytis, ritinėtis: Vaikis su merge kukuliuojas J. Ko čia kukuliúojatės po šiaudus, ar neiste pri darbo! Užv. 5. vaišinti, mylėti svečią: Tu pakukuliavai juosius, o aš dar kukuliúoju, t. y. godėju J. Tad atsigręžė Vytautas ant jų, par vis ant Zbignievo, lūgojo jo, kukuliavo jį ir gorino, ketėdamas jam vyskupiją atimti S.Dauk. 6. kimšti kukuliais (penint žąsis): Kožną metą jis dešimt žąsų kukuliúodavo Smln. \ kukuliuoti; apsikukuliuoti; išsikukuliuoti; pakukuliuoti; sukukuliuoti
Dictionary of the Lithuanian Language.